Poltergeisiu vadinamas susijęs su konkrečiais asmenimis vaiduoklis, kuris kelia triukšmą, psichokinetiniu būdu judina daiktus arba juos daužo. Parapsichologai mano, kad jų aktyvumą nevalingai skatina žmonės, gyvenantys poltergeisto veiklos zonoje. Atsitikimas Bavarijos miestelyje Rozenhaime tapo žinomas toli už Vokietijos ribų (žr. skyrių apie 1967 m.). 1903 m. rugsėjo mėn. Indonezijos Sumatros saloje poltergeistas visą naktį persekiojo olandą V.G. Grotendeką,mėtydamas į jį smulkius akmenukus. Tą naktį V.G.Grotendeką apie pirmą valandą pažadino garsas, kurį sukėlė kažkas nukritęs už tinklo nuo moskitų. Po kelių minučių olandui jau ne miegas rūpėjo: ant grindų gulėjo daugybė juodų akmenų nuo pusės iki vieno centimetro skersmens. Akmenys vis krito.

 

Jis pašoko iš lovos ir pasuko ant grindų stovėjusią žibalinę lempą. Lempos šviesoje žmogus pamatė, kad akmenys krito pro sandarų stogą ant grindų prie jo pagalvės. Susirūpinęs pažadino savo vežėją, jauną malajietį, miegojusį kitame kambaryje, paliepė jaunuoliui nueiti prie durų pažiūrėti, ar nėra ko gretimame miške. Jie nukreipė elektros lemputės šviesą į mišką, tačiau ten nieko nesimatė, o akmenys vis krito į olando guolį. Vežėjas nubėgo ieškoti netvarkos kaltininko virtuvėje. Tuo metu V. G. Grotendekas stebėjo akmenų krušą. Jis atsiklaupė galvūgalyje ir pabandė pagauti akmenis ore, tačiau jam nepavyko. Vos tik vyriškis bandė pagauti akmenį, šis keitė kritimo trajektoriją. Jis nesugebėjo pagriebti nė vieno juodo akmenuko, kol tas nenukrito ant žemės. Tuomet olandas užsilipo aukštyn siena, skiriančia jo ir ma-lajiečio miegamuosius, kad galėtų geriau apžiūrėti stogą. Iš ten jis aiškiai matė, kad akmenys krito pro nendrių stogą. Tačiau nesimatė skylių, pro kurias akmenys patektų į vidų. Ir čia jis negalėjo pagauti nė vieno akmenuko. Dar daugiau, akmenys, rodos, žaidė su juo! Kelis akimirksnius jie sklendė ore, tada apsukdavo lanką ir su trenksmu krisdavo ant žemės. Palyginus, kaip lėtai jie krito, trenksmas buvo neįprastai garsus. Pakėlęs kelis paslaptingus „šovinius" V. G. Grotendekas pastebėjo, kad jie šilti, lyg kas juos būtų ilgai laikęs rankoje. Po tos nakties vaiduoklis staiga dingo. Daugiau olandui neteko patirti poltergeisto išdaigų. Matyt, vaiduoklio pasirodymą sužadino ne V. G. Grotendekas, o jo tarnas malajietis. Tą naktį olandas pastebėjo, kad akmenys ypač smarkiai krito, kai vaikinas stovėjo šalia. Dabar parapsichologai jau žino, kad paaugliai, jaučiantys vidinę įtampą, dažnai sukelia panašius reiškinius. Tačiau vis dar neaišku, kaip žmogus sukelia poltergeistą, kokias paslaptingas jėgas galima išjudinti, nieko apie jas nenumanant. „Puikiausia, ką mes galime atrasti, tai - paslaptis", - pasakė Albertas Einšteinas (1879-1955).

Don't have an account yet? Register Now!

Sign in to your account