1945 19tas skrydis

    1945 m. gruodžio 5-oji buvo puiki, saulėta diena. JAV oro laivyno bazėje Lauderdale penki TBM tipo bombo­nešiai prisipildė degalų ir pasiruošė mokomajam skrydžiui. Liudininkų teigimu, lėktuvus kruopščiai patikrino: varik­liai, valdymas, prietaisai ir kompasai veikė puikiai. Kiek­viename lėktuve buvo gelbėjimo plaustas ir kiekvienas iš 14 įgulos narių, išskirstytų į penkis lėktuvus, vilkėjo savai­me prisipučiančią gelbėjimo liemenę. Lakūnai nebuvo nau­jokai, jų skraidymo stažas - nuo 13 mėnesių iki 6 metų. Skrydžio vadovas leitenantas Čarlzas Teiloras 14.02 vai. uždarė kabinos gaubtą, įjungė variklį ir pakilo nuo paki­limo tako. Kiti keturi lėktuvai nuskrido iš paskos, visi pa­suko vandenyno kryptimi. Tai turėjo būti įprastas skridimas. Pagal navigacinį planą, lėktuvai turėjo skristi 160 mylių į rytus, 40 mylių į šiaurę ir pietvakarių kryptimi grįžti į bazę. Skridimas planuotas dviems valandoms.


    Pirmasis 19 skrydžio radijo pokalbis įvyko, kaip ir pri­klauso pagal oro laivyno bazės nuostatus, 15.45 vai. Užuot prašęs leidimo nutūpti, leitenantas Teiloras pra­šė pagalbos: „Prašom kontrolės bokšto pagalbos. Atro­do, nukrypom nuo kurso. Nematom žemės, kartoju: nematom žemės".
    Budintysis kontrolės bokšte pasiteiravo skrydžio vadovo koordinačių.
    „Neturiu supratimo. Mes net nežinom, kur esam. Atro­do, pasiklydom", - atsakė suglumęs balsas. Vyrai kontrolės bokšte sutriko. Kaip galėjo penki lėktu­vai, vairuojami patyrusių lakūnų, pasimesti idealiu skry­džiui oru? Skrydžio locmanai įsakė skristi tiesiai į vakarus. Č. Teiloras atsakė dar netvirtesniu balsu: „Nežinom, kur yra vakarai. Viskas atvirkščiai...keista. Negalim nustatyti krypties. Net jūra atrodo kitaip nei paprastai". Kurį laiką bokšte buvo girdėti dviejų pilotų pokalbis. Matyt, jie vienas kitą matė, bet buvo labai suglumę. Iš pradžių lakūnai stebėjosi, paskiau išsigando, baimė ta­po isterija.
    Netrukus, po 16.00 vai. leitenantas Č. Teiloras, matyt, netekęs savitvardos, perdavė vadovavimą kitam pilotui. Ta­čiau ir šis negalėjo susidoroti su padėtimi. Jis perdavė kon­trolės bokštui radijo pranešimą: „Mes tiksliai nežinome, kur esame, atrodo, 225 mylios šiaurės rytų kryptimi nuo bazės... atrodo, lyg mes būtume..." Staiga radijas nutilo.
    Bokštas paskelbė paiešką. Po kelių minučių pakilo mil­žiniškas Martin Mariner tipo vandens lėktuvas, paruoš­tas gelbėjimo darbams, su 13 žmonių komanda. 23 m ilgio, sparnų ilgis 37 m, lėktuvas skirtas gelbėjimui ant vandens. Bokštas bandė susisiekti su penkiais bombone­šiais ir pranešti apie artėjančią pagalbą, tačiau 19 skrydis nebeatsiliepė.
    Marti Mariner nuolat pranešinėjo koordinates. Po dvide­šimties skrydžio minučių ir šis ryšys nutrūko. Atsitiko kaž­kas paslaptingo, matyt, ir kitas lėktuvas žuvo. Dabar buvo paskelbtas aliarmas pakrantės tarnyboms. Gelbėjimo lėk­tuvas nuskrido vandens lėktuvo kursu, pasiekė vietą, iš kurios buvo gautas pranešimas paskutinį kartą, tačiau ne­buvo nei vieno iš šešių lėktuvų. Rami jūra, bekraštis hori­zontas. Pakrantės tarnyba dar tą patį vakarą išsiuntė laivy­ną, vėliau dar daugiau laivų prisidėjo prie paieškos. Gruo­džio 6-osios rytą lėktuvnešis „Solomons" pasiekė numa­nomą nelaimės vietą.
    Tą dieną jūrą šukavo 21 laivas, virš 300 lėktuvų iš oro ieškojo likučių, išlikusių gyvų lakūnų ar bent 37 lakūnų lavonų. Ieškoti padėjo britų karinis oro laivynas, tai bu­vo didžiausia taikos metu organizuota paieška. Tačiau 19-to skrydžio bombonešių ir vandens lėktuvo nerado net pėdsakų.
    Vienas paieškos karininkų pajuokavo: „Jie taip pradingo, lyg būtų išskridę į Marsą".
    Ši pastaba neliko nepastebėta, nes laikui bėgant išaiškėjo vienas ginčytinas radijo pokalbis su lakūnų instruktoriu­mi Robertu Koksu. Sis artėjo prie bazės ir pasiūlė skrydžiui 19 savo pagalbą. Užuot apsidžiaugęs, leitenantas C. Teiloras atsakė: „Nesiartinkit prie manęs. Atrodot kaip iš kosmoso!"
    Lig šiol, vadovaujantis tuo pokalbiu, kuriamos teorijos, kad skrydžio 19 dalyvius pagrobė ateiviai. Kiti kuria „sky­lės kosmose" arba laiko poslinkio teorijas. Mažiau egzo­tiška teorija, kad lėktuvuose baigėsi kuras ir jie turėjo nu­tūpti. Nenumatytas bangavimas paskandino lakūnus. Kodėl šie 14 lakūnų, kurių dauguma buvo patyrę karo veteranai, taip sutriko ir pasakojo, kad jūra atrodo kitaip? Bermudų trikampis, taip dažnai vadinama ši jūros vieta, saugo savo paslaptis.


    Don't have an account yet? Register Now!

    Sign in to your account