1938 Dropai iš žvaigždžių

    1938 prasidėjo įspūdingiausia 20 amžiaus misterija. Maždaug 1937 1938 metais kiniečių archeologas Chi Pu Tei organizavo su savo bendradarbiais ekspediciją į pačią nuošaliausią ir nepraeinamiausią centrinės Kinijos kalnų dalį, į Baian Kara Ula kalnus, kurie driekiasi Kvinghai ir Zichuan provincijose. Kalnai siekia 5000 m aukštį, o slėniai yra 2000 m aukštyje. Žiemos čia labai rūsčios, o vasaros šiltos. Mokslininkai yra įsitikinę, kad šiose vietose galima rasti priešistorinių žmonių gyvenviečių.

    Minėtuose kalnuose Chi Pu Tei ekspedicijos dalyviai rado puikiai urvuose įrengtus kapus. Juose buvo palaidotos (su normalaus ūgio žmonėmis) keistos būtybės, kurių vidutinis ūgis 1.30 m., smulkaus kūno sudėjimo, jų pečiai siauri, o galūnės plonos.

    Tačiau galvos ypač neproporcingos, todėl būtybės atrodė labai neįprastai. Senovinės to krašto legendos pasakoja apie mažus, liesus, geltonodžius padarus, kurie atvyko iš debesų. Dėl išskirtinio bjaurumo ir kitoniškumo aplinkiniai žmonės be pasigailėjimo juos persekiojo ir žudė. Iki šių laikų kalnų urvai yra tabu. Matyt todėl jie taip gerai išsilaikė iki 1938 m., kapų plėšikai jų nepalietė. Antropologai suskirstė skeletus į dvi grupes, dropa ir kham, dvi Baian Kara Ula kalnų gentis, kurių kūno sandara atitiko aukščiau aprašytąją, jų nepriskirsi jokiai etninei grupei. Skeletų amžius maždaug 12 000 m. Bet tikrąja sensacija tapo 716 akmeninių plokštelių, kurios buvo pridėtos prie įkapių. Panašios į garso plokšteles, vieno centimetro storio, 30 cm diametro, viduryje piršto storio skylė. Buvo ir grioveliai, išeinantys iš centro dviguba spirale į pakraštį. Tarp tų dvigubų griovelių išgraviruoti ženklai sudarė keistą raštą. 20 metų prie šių paslaptingų rašmenų dirbo kiniečių istorikai. Tik 1962 m. penkių archeologų komandai, vadovaujamai Pekino ankstyvosios istorijos akademijos profesoriaus Tsum Um Nui, pavyko iššifruoti kelis griovelių hieroglifus. Užrašas pasakoja ateivių kosminio laivo, nukritusio kalnuose, piloto istoriją. Jeigu tikėtume metraštininku, kuris žinias ateinančioms kartoms patikėjo akmeninei plokštelei, jo bendrakeleivių grupelė trečioje Saulės sistemos planetoje praleido 12 000 metų. Kosminį laivą toje nuošalioje vietoje taip pažeidė, kad neįmanoma buvo sutaisyti ir grįžti. Patekę į visiškai svetimą pasaulį, jie dar turėjo atremti kalnuose įsikūrusių genčių agresyvumą. Tai skamba taip: „Dropa atvyko savo laivais iš debesų. Kham vyrai, moterys ir vaikai pasislėpė urvuose. Tada jie suprato ženklus ir pamatė, kad dropa atvyko su taikiais tikslais". Oficialusis mokslas fantastiškai skambantį pranešimą priėmė taip, lyg jis būtų nukreiptas prieš ankstyvosios istorijos tyrimų akademiją, kaip paprastą provokaciją. Kinijoje ir Tarybų Sąjungoje pranešimą įsidėmėjo nenoromis, archeologai atsargiai aptarinėjo prieštaringas detales. Vakaruose gi buvo (taip yra lig šiol) profesoriaus Tsum Um Nui komandos rezultatas ignoruojamas arba apšauktas fantazijos vaisiumi. Vėliau šis mokslininkas su nuoskauda išvyko j Japoniją ir 1965 m. mirė. Paslaptingą istoriją Vakaruose sužinojo jau iš japoniškų šaltinių. Ilgai nežinojome šimtmečio mįslės detalių, Kinija užsienio tyrinėtojams - tabu. Viskas pasikeitė 1974 m., kai austrų inžinierius Ernstas Vegereris Banpo muziejuje atsitiktinai užtiko 716 akmeninių plokštelių iš Baian Kara Ula radinį. Paklausus tuometinę muziejaus direktorę apie akmeninių plokštelių paskirtį, ši dėstė painius išvedžiojimus, kad tai tik kultūros objektas. Buvo keista, nes direktorė išsamiai žinojo viską apie kiekvieną šio muziejaus šukę. Tačiau ji leido plokšteles nufotografuoti. Mes turime bent jau dvi, nors ir nelabai geros kokybės, plokštelių nuotraukas. 1994 m. kovo mėn. aš su savo draugu ir bendraautoriumi Peteriu Krasa lankiausi tame muziejuje. Kaip paaiškėjo, muziejaus direktorė dingo po kelių dienų, kai su ja kalbėjosi austrų inžinierius. Dingo iš ekspozicijos ir artefaktai. Jei įrodymai apie ateivių kosminio laivo katastrofą, įvykusią priešistoriniais laikais Kinijoje, vėl paslėpti nežinomoje vietoje, liko atramos taškų, kuriuos reikėtų ištirti. Buvo kalbama apie Baian Kara Ula kalnuose gyvenusius mažo ūgio humanoidus dropa. Skamba fantastiškai, bet tuose kalnuose gyvena mažų žmonių populiacija, kuri, galbūt, yra tų, patyrusių avariją, ateivių palikuonys. Bet tai kita istorija iš 1996 metų.

     


    Don't have an account yet? Register Now!

    Sign in to your account