1936 Svečiai iš kitų laukų

    Paskutiniai šiuolaikinės fizikos tyrinėjimai skatina susimąstyti, ar šviesos greitis yra didžiausias dydis. Tuo pagrindu atsiranda teorijos apie keliones laiku. Papasakosiu du atsitikimus, įvykusius 1936 m., kurie rodo, kad mokslininkams tai pavyko. Ar tai planuotas dalykas, ar nelaimingas atsitikimas, - neaišku. Etano, Kalifornija. Vieną karštą vasaros dieną septyniolikmetė Karmen Cani ir jos teta Frenki gatvėje norėjo padėti senai moteriškei, kuri, matyt, labai sirgo.

    Jos kojos linko, ji drebėjo, rodėsi, tuoj parkris. Kai abi atskubėjo padėti, senutė labai išsigando. Bandė kuo greičiau pabėgti. Ji atrodė groteskiškai. Kreidos baltumo veide degė didelės, įkritusios akys. Oda buvo standžiai aptempusi kaukolę. Moterytė buvo liesa, 1.45 m ūgio, po didele skrybėle sukišti žili plaukai. Senutė vilkėjo iki smakro susagstyta suknele ilgomis rankovėmis, avėjo ilgais suvarstomais batais, tokie buvo madingi prieš daugelį metų. Ir ant akių užsmaukta skrybėlė, ir suknelė buvo nunešiotos, į akis krito žalsvas rūbų atspalvis. Keistą įvykį stebėjo ir daugiau žmonių. Senutė nušlubčiojo iki gatvės pabaigos, kur prasidėjo alėja, ir dar kartą graudžiai pažvelgė į persekiotojus. Staiga ji pradingo, lyg ištirpo ore. Po pusės metų, 1936 m. žiemą Detroite įvyko dar vienas dramatiškas atsitikimas. Viešbutyje „Uncle Sam" apsistojo gerai apsirengęs vyriškis, kuris sakėsi patyręs avariją ir čia laukė atvykstančio draugo, kuris jam turįs pagelbėti. Vėlų vakarą svečias kelis kartus paskambino patarnauto¬jai, bet, nesulaukęs atsakymo, išėjo į koridorių. Ten sutiko patarnautoją, kuri teisinosi aptarnavusi kitus svečius. Vyriškis atsakė: „Gerai, bet..." Jis staiga nutilo, tuo metu užgeso šviesa. Patarnautoja klaikiai sukliko, nes svečias pradėjo ryškiai mėlynai tamsoje švytėti. Jis metėsi laiptais žemyn, perbėgo valgyklą ir iššoko į lauką. Viešbučio savininkas dar bandė jį nutverti, bet gavo elektros smūgį. Vėliau apžiūrėjo paslaptingo nepažįstamojo kambarį ir rado paprastus keliautojo daiktus: lagaminą su drabužiais, kostiumą ir paltą. Rado ir laišką, kurį šis buvo pradėjęs rašyti: „Mielas Hari, atvykau čia vakar, tikėdamasis tave sutikti. Atleisk, kad tave apsunkinu, bet prašau tavęs, kai tik grįši, atvyk pas mane. Gal galėsi man padėti. Kitu atveju turėsiu visam laikui pasilikti laike, kuris yra man svetimas. Aš esu..." Vienas viešbučio svečias pasakojo, kad tų metų vasarą, maž¬daug tuo pat metu, kai moterys Fesno sutiko paslaptingą ją senutę, Niujorke pastebėtas įtartinas nepažįstamasis. Sis taip pat staiga pradingo apsuptas melsvos šviesos. Pradingo visam laikui. Ar nereikėtų pradėti keisti mūsų nuostatų apie laiką ir jo tėkmę? Atrodo, kad visatoje įmanoma daug daugiau, nei mūsų ribotas protas gali suvokti.


    Don't have an account yet? Register Now!

    Sign in to your account