Skaičiau nuostabią istoriją, labai panašią į amerikiečių lakūno ir atradėjo Ričardo Evelyno Bairdo (1888-1957) biografiją. Kalbame apie radijo pranešimą, kurį R. Bairdas pasiuntė skrisdamas virš Pietų ašigalio 1929 m. lapkričio 29 d. Siame per radiją transliuotame pranešime jis pasakojo, kad, praskridęs tankų debesį, pamatė sniegu nepadengtą žemę, kur plytėjo ežerai, augo augalai ir vaikščiojo gyvūnai, panašūs į mamutus ir didelius jaučius.

Netoli gyvūnų pastebėjo ir žmones. Neįtikėtinai skambančius įspūdžius vėliau ištrynė iš radijo protokolų. Tačiau dar prieš kelerius metus buvo žmonių, kurie aiškiai prisiminė admirolo R. Bairdo pasakojimą apie nepadengtą sniegu žemę Pietų ašigalyje. Vėliau maždaug šimto puslapių sudarantį išsamų pranešimą išėmė iš visų archyvų ir bibliotekų. Tą 1929 m. lapkričio mėn. pranešimą gerai prisiminė buvusi teismo žurnalistė Emilija Ingram iš Majamio. Iki gilios senatvės išsaugojusi fenomenalią atmintį, septintajame dešimtmetyje ji tiksliai ir smulkiai aprašė 1929 m. lapkričio 29 d. R. Bairdo radijo pranešimą: „Mes tuo metu gyvenome Bostone. Mano tėvas neseniai nusipirko radiją su garsiakalbiu ir ausinėmis. Prie jo buvo prijungtas kištukas ir galinga antena. Prisimenu anteną, nes mano tėvas ją keldamas nukrito nuo stogo. Vis tik pagaliau ją pritvirtino. Mama ypač domėjosi žiniomis apie R. Bairdo skrydį. Pranešė, kad jis skris Pietų ašigalyje išilgai 70-tos lygiagretės, o jo pranešimai per radiją bus tiesiogiai transliuojami. Mes susiradome Bostono stotį ir klausėmės laidos per garsiakalbį. Iš pradžių girdėjosi trukdymai, o paskiau išgirdome admirolo R. Bairdo balsą. Pradžioje jis pasakojo apie įprastas skrydžio sąlygas, sniegą ir ledą. Trukdymai tapo garsesni, bet vėl liovėsi. R. Bairdo balsas skambėjo aiškiai ir suprantamai. Jis ištarė: „Žiūrėk! Ar tu matai? Apačioje žolė! Vešli žolė. Kaip žalia. Visur gėlės, jos nuostabios. Žiūrėk, žvėrys. Jie panašūs į briedžius, žolė siekia jų pilvus. Žiūrėk gi, žmonės! Jie nustebo, pamatę lėktuvą". Prisimenu, kad mama tuo metu pasakė: „Lažinuosi, jų ilgos ausys! Trukdymai sustiprėjo ir transliacija nutrūko. Po pranešimo staiga suskambo muzika. Daugiau mums niekas nieko apie tą atsitikimą neaiškino. Kai kurie mūsų kaimynai taip pat girdėjo laidą, bet žinojo tiek, kiek ir mes. Atrodė, kad R. Bairdą nutraukė. Labai norėjau sužinoti, kas atsitiko. Parašiau R. Bairdo šeimai į Virdžiniją, bet atsakymo negavau". Sis išsamus pasakojimas patvirtina, kad pranešimas buvo. Ir kitos ekspedicijos po Antarktidos žemyną pasakojo apie žemę be sniego. Tai pranešė ir vokiečių ekspedicija „Švabija" 1938-1939 m. Nuskridę keletą kilometrų nuo nulinės ilgumos, vandens lėktuvo pilotai pamatė kalvotą vietovę, nepadengtą ledu, ten buvo matyti mažų ežerų. Pats Ričardas E. Bairdas iki mirties 1957 m. kovo 12 d. vis patvirtindavo, kad visa, ką matė, buvo tikra. 1946- 1947 m. jis vadovavo ekspedicijai „Operation Highjump"į Antarktidą. Keliautojai turėjo rasti sritis su gausia augalija. Šioje ekspedicijoje įvyko nelaimingas atsitikimas. Vienas lėktuvas pateko į vadinamąją „pieno zoną", kai nustoja veikti prietaisai, ir sudužo su keturiais žmonėmis, nes pilotas negalėjo nustatyti aukščio. Kodėl Ričardo Bairdo pranešimai buvo iškirpti iš įrašo, o užrašai cenzūruoti? Kodėl visuomenė neturi teisės sužinoti, kad ten toli egzistuoja dar kažkas, ne tik sniego ir ledo dykuma? Šeštasis žemynas ir vėliau buvo neįtikėtinų įvykių arena (žr. skyrių 1958 m. ir 1965 m.). Kas įvyko tą 1929 m. lapkričio 29 d.? Kodėl kai kuriems atsakingiems veikėjams reikėjo nutraukti admirolo R. Bairdo pasakojimą ir tuoj pat imtis cenzūros, kad visuomenė nesužinotų to, kas neatitinka oficialios „teisybės"?

Don't have an account yet? Register Now!

Sign in to your account