Pasakojama, kad mirštantieji mirties valandą pasirodo savo artimiesiems ar draugams. Kai kuriais atvejais tas pasirodymas toks realus, jog bendraujantieji yra įsitikinę, kad kalbasi su tikru žmogumi. Tik vėliau suvokia, kad tai buvo neįmanoma. Aštuoniolikos metų Deividas Makonelis Pirmajame Pasauliniame kare kelis kartus buvo apdovanotas. Pagaliau žmonių skerdynės baigėsi ir užgrūdintas Karališkųjų oro pajėgų dalinio karys, atlikdamas kasdieniškas užduotis,nuobodžiavo. 1918 m. gruodžio 7 d.

D. Makonelis gavo užduotį nugabenti vienmotorį lėktuvą „Camel" iš karinio Skemptono aerouosto į už 100 km esantį Tadkasterio aerouostą. 11.30 vai. jis atsisveikino su savo kambario draugu, leitenantu Larkinu ir pranešė jam, kad gabena „Camel" į Tadkasterį ir nedalyvaus tos dienos šaudymo pratybose. Jis planavo grįžti arbatos, Didžiojoje Britanijoje arbata geriama 17.00 val. Antrasis pilotas skrido dvimotoriu lėktuvu, kad po lėktuvo pergabenimo su D. Makoneliu grįžtų atgal. Abu lakūnai startavo geru oru, tačiau prie Donkasterio pakilo tirštas rūkas. Tarpiniame oro uoste iš vadovybės gavo kitokius nurodymus, D. Makoneliui buvo leista vadovautis savo nuožiūra. Netrukus abu lėktuvai pakilo. Rūkas darėsi vis tirštesnis ir antrasis lėktuvas buvo priverstas nutūpti. D. Makonelis tęsė skrydį. Jis pasiekė Tadkasterį. Nėrė žemyn ir propeleriu trenkėsi į žemę. Krisdamas trenkė galvą į priešais buvusį automatinį ginklą. Moteris, mačiusi įvykį, norėjo padėti, tačiau pilotas jau buvo negyvas. Jo laikrodis sustojo 15.25 vai. Tuo pat metu jo kambario draugas leitenantas Larkinas bute Skemptone sėdėjo prie židinio ir rūkė. Koridoriuje pasigirdo pažįstami žingsniai ir tarpduryje pasirodė D. Makonelis. Larkinas išgirdo jį tariant „Heilo boy" ir pasisuko į duris, kurios buvo už 2.5 m nuo židinio. Ant slenksčio stovėjo D. Makonelis, viena ranka jis spaudė durų rankeną ir šypsojosi. Jis buvo apsivilkęs piloto kombinezoną, tačiau ant galvos užsidėjęs ne lakūno šalmą, bet jūreivio beretę. Tai buvo jo įprotis, nes didžiavosi visapusišku patyrimu, įgytu tarnaujant Royal Naval Air Service. „Sveikas, jau grįžai?"- paklausė leitenantas Larkinas įžengusiojo. Tas, kurį šis laikė leitenantu D. Makoneliu, atsakė: „Taip, aš sėkmingai grįžau, buvo puikus skrydis". O po trumpos pauzės dar tarė: „Gerai, valio", - ir uždaręs duris išėjo. Netrukus, apie 15.45 val., įėjo leitenantas Garneris Smitas ir pasakė, tikįs, jog D. Makonelis grįšiąs laiku iš Tadkasterio ir visi eisią pasilinksminti. Larkinas garantavo, kad D. Makonelis jau grįžo, buvo atėjęs ir vėl išėjo. Jis tikino D. Makonelį matęs tarp 15.15 ir 15.30 vai. Vėliau G.Smitas patvirtino, kad 15.45 vai. Larkinas jam pranešė apie draugo pasirodymą. D. Makonelis atrodė toks realus, kad Larkinas neabejojo kalbąs su draugu. Tik vakare pasklido žinia apie piloto žūtį ir paaiškėjo, kad šis mirties akimirką perdavė draugui linkėjimus.

Don't have an account yet? Register Now!

Sign in to your account