Trali Vali Festivaliai

    Ir vėl tai buvo mynimas dviračiu per lietų. Su griaustiniu ir žaibais. Rodos, dangus su žeme maišės, kai asfaltą plovė, mano lietpaltis praplyšo ir nuo drėgmės visas permirkau. Bet ši neganda truko tik 10 kilometrų, o visa kita dar buvo pakenčiama.

    Image

    Tie nuotykiai dviračiais, vis pagauna netikėtai, bet minant, laimės rodiklis pakyla labai aukštai. Nauji žmonės atsiranda akiratyje, aistrą gyvenimui pakaitindami, gyvenimo festivalis vyksta. Šventė, kurioje aš ieškau, tik ko gi?

       Ar mano išmonė pakankama daryti išvadas? Kam tie visi asmeniškumai, koks aš įdomus jums ir mes vieni kitiems. Jau kitą dieną aš nebe aš. Man rodos žmonių protai tokie konservuoti. Ir nors progresas vyksta, aš ir vėl sugrįžau ištaisyti tavęs, straipsni.

    Tą laiką, kai vykau į Mėnuo Juodaragis šventę, matau jau kitomis spalvomis nei anuomet. Viskas kinta tokiais drastiškais tempais, bet gal tik mano prote? Nors žinau, aplinka jau tuojau prašviesės, kad ir kaip patikėti sunku tais sustabarėjusiais medžiais. Aš pats juk esminis vertintojas, ir mano dėmesio išlaikymas yra atsakymas į visus sau užsiduotus klausimus.

    Einu kaip manekenas ant podiumo ir visi aplinkui giliai nerūpi. Aš pats sau įdomus, svarbu kad mintis ant egoizmo nenusėstų. Tik tiek, kol tikra. Tiesa mus išlaisvins ir išvaduos. Suprantu, jog mums reikia vieni kitų, susijungę į darnią grandį, turėsime prasmingą ir gražų dalyką. Todėl dėkoju pakeliui sutiktiesiems, dažniausiai mintyse. Ir taip tų gražbylysčių pakankamai jau prišnekėta, dabar surasti žodį tokį tikrą ir už pinigą grynesnį, parduotų liežuvių rinkoje - didelė niša, trūkstama prekė.
    Image
    Kur aš einu, lyg pajūrio bastūnas, suku ratus pirmyn atgal. Viskas kartojas ir žmonės juda,sraute, dienoj ir naktyje. Galėčiau šitaip tęsti, tie kūnai ir akių žvilgsniai, kurie pagauna vaizduotėje intrigą, kaitina kraują. Nors ištarti žodžio tą kart nesugebėjau, viskas liko nugulę mintyse ir poezijoje. Tai buvo paskutinis pasiganymas sau ramiai ir laisvai pamatyti save žmonėse prieš gimstant vaikui. Dideli tai pokyčiai, dabar festivalio šventė persikelia į namus.
    Truputis pastebėjimų ir prisiminimų, kokius astrologinius dalykus anuomet mačiau. Jaunaties metas, be abejo, pradžios taškas mėnesyje ir iš šio saulės ir mėnulio susijungimo galima nemažai priburti arba užkalbėt.
    Tose švenčių erdvėse dažnai galvoju, jog esu per senas. Protas visiškai užvaldė, jau šokti nebevyriška pasidarė, žolė tabu apskritai, kaip ir alkoholis ar kokie kiti kvaišalai. Ko aš einu į tas vietas, kur visi rūko ir geria, - klausiu savęs ir dažnai lieka kažkokia aistra tam žvilgsniui, kuris kraują pakaitintų ir galvą apsuktų eilėmis.
    Ir štai man reikia išsiaiškinti su savimi dėl minčių atsiradimo galvoje, kaip jos susiformuoja ir turi poveikį mintims jau sekančioms ir bendrai įvykių eigai išorėje, kuri įtraukia savo ruožtu į gyvenimo rutiną. Tokį paprastą painumą, nuo kurio taip aišku, jog antrą kartą apie tai mąstant nieko nebesupranti, apčiuopiamą, bet tuo pačiu negyvą. Jaučiu, kaip poreikiai, palyginus, aprimo, kitoks jau šis pasaulis daros mano akyse, nors vėjavaikiška dvasia dar nepaliko kūno šio.
    Žodžiu, gerietiški festivaliai vis viena mokina sutarimo ir draugiškumo. Žmonėms ši savybė tūrėtų būti įgimta, o per gyvenimą pridusinta ir apkerpėjusi, kurią vis astatyti tenka. Tai šventės, tos kur ne visai jau pijokinės, turiu galvoj, kad ne tos, kur miesto centrų aikštėj arba parke, tarnauja su teisingomis idėjomis.
    Apsvaigę nuo ritualinių ugnelių, dvasios padaužyti norėtų lyg kasiako. Išpuoštos ugnys, vykstančio apeigų spektaklio, ruoniai paplos alaus pilvais, tik įšaus dar bokalą papildomai. Viskas, ką begalime dar padaryti sutarimui tarp mūs pasiekti, tai padainuoti kots sutartinę kokią. Bent tikrai bus vieningiau gyvent. Atlaiskime vieni kitiems, už savo nežinojimą ir srutas, katras nešiojamės ir pilstome. Aukojimo apeigos mus išvaduos arba bent jau ūpą pakels.

    Dievs, pagriaudėk su dunduliu, žaibų mum užmesk, mes negalim patikėt, reik kad žiežirbos eitų iš visų šonų. Kaip šarkos tie mana juokai, tuštumos vietoj, ant lygios vietos kalna ieška. Padėk man įžiebt istoriją, duok ubagui šventos dvasios į jo rankas, tegul visi cirkai suledėję nuima nuo kojų įtampos šaknis.
    Ir aš dar tebeieškau svaigulio, akys nori matyti daugiau, nei pasaulis šis gyvai parodo, nes taip tingu ir dėl veiksmo reikia pajudėti, o laukti išvis nežinia kiek, ir dar stengtis vajei kiek. Džiaugsmas ateina atpažinus. Vadinasi, nėra dėl ko liūdėti. O jeigu dar vis puola liūdesys ir mintys depresyvios, tai užspaustas į kampą džiugesys, nes jam nuoboda neleidžia daug judėti. Oho, kokia mintis, beveik ir pats suprasti ją galiu. Žmogus kai dirba protu arba galva, kaip ir kiekvienu raumeniu, sakykim, sporto salėje, kartais pratraukia virš savo įprastų ribų didesnį svarmenį, ir tampa čempionu, pats prieš save, kuris prieš tai jame gyvavo.

    Dabar ruduo kurs Festivalį

    Ir paistysis visi kas netingės
    Jau aimanos prasideda, kaip persekioja "vilkas" pradedu girdėti, tuoj laimė nuo manęs ims bėgti ir vėl ateina ta nelemtoji, šalčiu ir dargana išmušusi valanda. Tiesioginio džiaugsmo akimirkos suteik: "Aš pasiilgau bažnyčios, nuvesk mane į pabą, pasikviesk kur nors išeiti, suteik gyvenimui nors kokio skonio". Toliau tęsti nebeverta.
    Aš ne Dievas, kad jus pataisyčiau, mane pataisyti dar yra kuo, bet mielai kitam prikaišiosiu dėl cigarečų rūkymo, alkoholio vartojimo, mėsos, žuvies, cukraus ir kiaušinių valgymo. Šitos temos topinės. O už visas pačiausia tema keiksmažodžiautojai. Juodosios magijos žodžiautojai, kitaip tariant. Jeigu randi save grupėje šioje, kurią išvardinau, dar priklausai greičiausiai tarp persekiojamųjų. Nors mes ir nepažystami ir bet kas gali tu būti, žvėrių dvasia aplink tave vis temps į nebūtį, tamson ir permąstyti viską vėl iš naujo gausi.
    O kas tavo kelioninėj tašėj? Sąmonė visu gražumu? Kas per aš tenai visas sudėtas. Tenai sudėti visi mano poteriai. Tiek ir tereikia į kelią išsiruošusiam, patogumo patyrimas krenta, bet mes nusiteikę džiaugtis. Joksai žvyrkelis ne bėda, kai aplinkui graži gamta ir gali geriau pažinti liūdno veido karžygius - žmones.

    Kokiu sąmonės rūbu kiekvienas apsitaisęs, ar prie kokių žinių pajungtas, bei gailisi savęs, už bėgančias, praėjusias dienas, jog nieko taip ir neįvyko, dievai jo poreikius ne taip išgirdo, o ir jisai, kitokį kelią būt parinkęs, ir daug geresnį, bet valdžios jam nebuvo duota, tik patarnauti, ir su visais judėt.

    Ar tu esi jau savo vietoj? Ir jeigu suvoki, ką padaryt dėl to gali? Tiek daug aplinkui visi būgštauja, tik stenkis ir parinkti kryptį tu turi, patarinėja ir dėl kažko tavim labai rūpinasi.
    Akimirka sustojo, iš praeities nukritus, atokvėpyje galva į žemę nuleista, kaip saulė leidosi, sapne užrištas prisiminimas ir mėnesienos teleskope atspindys.
    Image
    Graži ta Lietuva nuo Kauno ligi Raudonės, kaip koks civilizacijos ten pakraštys. Kai pramini šį kelią, imi suprasti, jog ką žinojai apie kraštą savo šį, dar buvo per mažai. O tam, kad visą Lietuvą ir žmones jos pažinti, dar kur kas daugiau apsilankyti joje turi. Privaloma, nes liksi įsitikinęs, kad viską jau matei, žinai ir nieko be tvarto ir savo kaimo parduotuvės, daugiau pasaulyje nebėr. Saugi iliuzija paskatina nebejudėti.
    Image

    Dabar jeigu prasti batai neleidžia judėti, visuomet galima pasidaryti klouno šlepetes ar kokį kitą aprėdą, bet aišku kiekvienam pagal skonį. Technologinės pažangos trūkumas šiuo atveju trumpina ilgaamžiškumą, bet nors paturėjau tris dienas natūralius, virvinius batus-sandalus. Jausmas gal ir nieko, karštoj saulutėj galva apsisukus ir daugiau įmantrybių susigalvoja.

    Dabar jeigu pėdos tai žuvų ženklo dalis žmogaus kūne, ir iliuziją bei fantaziją vyraujančią žmoguje perteikia, taip išeina, jog batai parodo apie ką žmogus fantazuoja, kokios jo svajonės ir ant kokios bangos žmogaus mąstymas užskridęs. Gal dėl to taip žmonės vieni į kitų batus žiūri, asmenybės charakteri ir likimą bandydami nuspėti. Kaip žmogus savo iliuzijas apvalęs, ar jo gyvenimas praplyšęs ir nerūperstingas? O gal purvais apdrabstytos jo mintys ir liežuvis? Viskas batuose?

    Tuometiniai batai nuotraukoje tai aš-gamtos žmogus šaukinys. Einu su natūralia banga, pasidairyti vienam kartui. Norėčiau vaikščioti basas, bet jau geriau prie virvės negu prie gumos. Dabar toks išrankus jau nesu, nes ne festivalio laikai atėję, bet kas ten žino tą karštą saulutę, kokių jinai pokštų dar gali iškrėsti su gėlių žiedų spalvomis. Supratau, jog mano gėlė Pienė, todėl vis ekstravagancija sušviečia.

    Geram prisiminimui tinkamiausia vieta nuorodos į muziką, ir kadangi šioje dalyje kalbama apie festivalio arba šventės gamtoje nešamas idėjas, per asmeninę igytą patirtį, tai ikeliu nuorodų iš youtubės, paveizėti ir paklausyti, koksai tai yra atgarsis.
    Jeigu Molavėnų piliakalnis turėtų vandens telkinį, išties būtų vietų vieta, su tokiais senoviniais medžiais, aplinka ir gyvumu. Dūburio sala tikrai mažesnės įvairovės. Bet kai šventė vyksta tai geriau, negu kad nevyksta. Nelabai tik suprantu ką auksinioje girioje žmonės jau tokio ten mato, o spenglos ichtiologinis draustinis patiko labai.
    Festivaliavimo didžiausia problema kurią pastebiu, tai yra civilizacijos nešimasis į gamtą su savimi. Aišku šiukšles kas nors surinks, bet pats požiūris, kiek visoko chlamo tam reikia panaudoti, kad gamtoje pasibūti. Na aišku, juk dar ir bajorą viduje pakelti reikia, tai lengvai neišsisuksi, bet kūrybingai mąstant galima.
    Su tokiu gausiu 6 būstu kaip manasis teko atitarnauti ne viename festyvalyje ieškant kuo įvairiausios veiklos ir išraiškos būdų. Ši maža ir trumpalaikė bendrystė duoda daug gražios patirties, prisiminimų - tarsi dalyvautumei kino filmavime. Kažkuo labai panašu. Žinoma filmas filmui nelygus, bet esmė yra emocijos išraiška, tai ką žmogus jaučia, perduoda ir kitam ir aplamai juda su vidiniu ritmu ir viduje ir išorėje. Muzika užbrėžia gaidą, tuomet pasidaro lengva priimti kas iškyla, kokie judesiai formuojasi ir yra pagal garsus atliekami.

    Ypatingos svarbos tokiuose gėrio sklaidos vietose reikia laikytis su švara. Tai jau nebe keli trupiniai ant stalo, bet visa nuotaika, ir kuo daugiau taršos, tuo festivalio nuotaika darosi grubesnė, į povyzą linkusi, tikrumas pavirsta šiukšlinas.
    Image
    Mes esam tiktais vaikai ant šitos žemės, katra ir pamaitina, ir užaugina ir kvatotis bei paliesti ir patirti leidžia. Todėl skaičiuodamas akimirkas šio memuaro, aš branginu ir skambesį patirtą ir laiką praleistą su visais kartu. 

    O ta dalis, kur su girtuokliais prie palapinių, kai visi miega, labiausiai atima jėgas. Bokalai skraidantys lygmenyje akių, nors nerūkau, bet festivalyje visi parūkę vaikšto, nes neįmanoma jų dūmų neįkvėpt  ir čia jaučiu jog yra pažeidžiamos mano teisės. Galit sakyt, jog jau gana tų aimąnų ir visokių raudų, bet kam ta mano patirtis tau, jeigu ja nepasinaudosi? Todėl pirmiausia nuo taršos vidaus kūno organuose apvalymą reikia pradėti, gros ta muzika, cigaretė akimirkos neįamžina ar būtini tau nuolatiniai oro papildai? Jeigu rūkai, tai jau geriau vien žolę, jinai bent jau iš tikro augalo džiovinta, jeigu paties slapčiom kur buvo užauginta, arba tabokos lapai, svarbu kad chemijos neįmaišyta. Apstu jos nūdienos maiste ir daug dalykų dar teks atsisakyti, kol štai galiausiai išauš tavoji diena, ir viso kūno nebereiks, o čia dėl cigarečių ir mėsos dar bėdavojies?
    Image

    Nudžiuvo medis, gal iš senatvės ar aplinkos taršos prigėręs. Galėjo dar gyventi, bet pažeista šaknis nutraukė festivalį ir veikia jis nuo šiol kitam plane. O mes vis žaidžiame ir sukamės gyvenimo rate, daug negalvodami apie priežastis ir pasėkmes.

    Tai apibendrindamas šio įrašo pamokslą sau ir kitiems iš sakyklos pranešu, jog ir neturėdamas daug ką pasakyti, visviena priskaldžiau vežimą iš malkos, o jeigu dar ir perskaitei ir patyrei poveikį, tai mes susikalbame greičiausiai ir prasminga bus galvoti, kokia veikla mūs šia bendryste imt apdovanoti.

    O dabar pasikrovę gyvasties iš šventinių susibūrimų, pratęskime paieškas į klausimus ir šaltinius, kurie bus kelrodžiu ir sąmonę suvokimu praturtins.

    Don't have an account yet? Register Now!

    Sign in to your account