Vasaros saulėgrįžai

    Image

    Kai sugrįžta saulužė aš vėl pilnas jėgų, jaučiu kaip ant akių jaunėju, aplink taip gera ir gražu. Žmonės džiaugias šiluma, jeigu neperkaista galvų, vasarėlė vėl atėjo ir pavėsis po medžiu. Norisi šokti ir dainuoti, bėgt per pievas basomis, į žolynus rinkti arbatos, net lietutis nekliūtis.

    Vėl lankysiu gerus žmones, kurie pakvietė mane, palanki dievų malonė tegul lydi kelyje. Tegul teka, tegul šildo skaistūs saulės spinduliai, oi ta vasara atėjo, tiek šviesos daug danguje. Žemė kaista ir augina, "skrieju aš virš debesų", sūrų prakaitą nuplauna vandenėlis ežere.

    Bičių spiečiai medų neša, dirba pluša kasdiena, mato jos žiedelį gražų, nepavargsta niekada.  Vasara tikra gražuolė, su įraudusiais žandais, blizga akys, auksu žėri ant upelių atspindžiai.

    Joninės ateina, Litos šventė išdidi, įsižiebia ant kalnelių laužo šiluma kaitri. Pamatyti geras laikas kas ten tūno viduje, ar tai blaivas, ar apsvaigęs, kaip meluoji prieš save. Medžio stabas kiek palinkęs, kurį statė protėviai, pasibuvo ir pradingo vardai jų jau užmarštin. Amžiai bėga, o jie stebi, kaip tarnauja jų vaikai, savo šaliai ir tėvynei, ar prisiekė Amžinai?
    Image
    Sakmę mena, debesys plaukia, žinią siunčia jie ženklais, gal tau gero palinkėti ar trukdyt su pagaliais? Jie ir kaip gyvi mokina, sunkias pamokas neišmoktas, ir už klaidas sodina, viską jie mato, kaip gyvastį širdį nešiojantis eis švęsti saulalės sugrįžimo.

    Savo darbe paliko ko negalėjo pasakyt, ir kiek geruman linko galima pamatyt. Jie sako aš tikiu, didybe virš dangaus, tikiu kad dar yra, gyvybė be žmogaus. Ten kur naktis plati, kai pateka vėl žvaigždės ir praregėt imi, ir visos mintys sklaidos.

    Sapnelis plūsta žmones, saulužė po žeme, ir pailsėti duoda, ateis ruduo žiema. 

    Kas kaip poteriauja, ar šneka su dievais, sugrįžta jau saulužė ir laikas pasikeis.
    Image
    Kokia esmė tavoji, gali vėl pamatyti, ryžtingai apsispręsti, kažką dėl to daryti. Kultūrų gyvas tvanas, tik prie kurios pritapsi, ir pilnai išvystęs, kaip bėras žirgas arsi, kol galiausiai suarklėsi, kai bus nebesvarbu, vien gryną žolę ėsi. 

    Ar jau matai kur slepiasi atsakymai tavieji, kur jauku ir gera, ten teka šaltinėlis. Minkšta lengva ir ne baisu, kur gali garsiai šaukti likimą balsu! Kur veda visus įkvėpimo žvaigždė, kur tavo šviesa atsiskleidžia.
    Image
    Suradai, pažinai kur šešėlis, kviečia žaliaisiais laukais? O kur noksta uogos, kur esi? Vasara tuojau praeis? Kad pagaučiau aš ją tarsi vaiką, bėgantį slėniu gyvu, ir turėčiau didelį saiką, švęskim vasarą su oru tyru.

    Ieškosiu, surasiu, tik lauk, viltį laikyki stipriai - kas skirta pasiekti prašau - tu mano aš tavo - o už klaidas atsiprašau.
    Image

    Aut. Kęstutis Ožalas
    Nuot. K.O ir Jūratės G.


    Don't have an account yet? Register Now!

    Sign in to your account