Kur ta prasmė veiksmų kuo tobuliausių, nuolatinių? Vien apmaudas dėl vakarykštės veiltui praleistos dienos, bet juk atrodė, tarytumei darbelį tu darai auksinį, su šiukšlėmis jį išmeti rytojaus spinduliuos. 
Ir dar kartą pakeli popieriaus lapą, ten tavo simboliai surašyti. Šioje tylos bendrume, mes niekada nesikalbame. Tik lapo simboliai, ir dar kažkas už jų. Jaučiu yra. Prisikaupia, pilnėja. Nematoma prasmė užauga ir tvoskia beprasmybe visuma. Kas atsiuntė vėl ją aš klausiu? Gal tu ar manyje ji staugia, tarsi vilkai pilnaty?

Šūsnys lapų pačių įdomiausių, perskaitai ir sąmonė persikelia laike. Kada paukštis tau ima šnekėti, esi pats svarbiausias dievo akivaizdoje. Be karūnos, niekas nežinos, tik šakelė linguos jau nuskrido.

Rodos jau užkabinau atsakymą, atplaukia laivais tonos produktų, gaila turiu labai žemišką matymą, dalykų ir kitokių punktų, bet šis raštas ženklų įvairiausių, primena galybes plačias, kurios naktyje šaltoje atvirauja, kalba, spiečiasi arba nuogastauja, jog viskas ne taip, kaip protas matavo, beldžiasi į duris netinkamu adresu. Pakito sąmonėje sąvokos ir pavadinimai.

Praeitis pavirto pamoka, atrakinusia dieną man šią. Dėkingas turiu būti, net jeigu taip nesijauti, antraip baubai išlys pikti ir ims dantis rodydami riaumoti. Kas išvadavo skeleto rankas, kuriomis akys mato - rašo. Ar vien dėl skambesio, judėdamos medžiuose šakelės braška. Neišmokta kalba uždėjo tarmišką haš tagą, dėl ko dabar vis kankinuos, pratęsti laišką į visatą. 

Atsakymo prašau į klausimą aš šį, kad jau viešumas, tik tave pasiekti gali. Ar dar yra vilties išlikt savim, ar prisitaikymas tai kelias? Reikia padargų ir naujo ūkio, kai ima tęstis giminė. Darbų ir priežiūros vaikiukam, saugumo, nuo šakalienės puode privirtos. Dramatizuojanti politika paveikusi man protą, per kurį sielos jau neprigirdžiu, jausmai dar kartais gyvastį patirti leidžia ir kosėjimas bacilom nuolatos, vis primena apie užspaustą gerklę, nuo trūkumo išlaisvinančiosios šnekos.

Jau tuoj žiema, ateina tamsus metas ir nežinia kas bus toliau. Visuomet padeda parašymas tau laiško, tik nesuprask asmeniškai tu jo prašau. Juk lengva pasiduoti žodžių žaismui ir patikėti, kad tai tu esi, svarbiausias ir brangiausias turtas - nakties žvaigždučių židiny. Tau davė paturėt išminčiai žaisliukus vaikų, bet tam kad jie pavirstų skėčiais, nuo meteorų krentančių, dar daug rytų teks akelėms prasimerkus, ženklų dairytis, suvokimo. Net jeigu ir pakankamai praeis galva tavoji spinduliuotės, dar nėr garantijų, jog sužinosi, ką su visu tuo daryt. Nuryt karčiai, ar su vargais iškosyt. Atleisk man už klaidas tarmės, mane mokino seni kaimo žmonės.

Jau labai laukiu kol pašals. Bet tai tik mano keisti norai, nes kūnui gal tai nelabai patinka kai pirštai apledėję stingsta ir nuo gėluonies skausmai papildomi dedas, vis tiek aš pasiilgau gryno žiemos oro ir sniegu palapinės apklotos, kurioj sapnuojas "smėlio" pilys ir girdisi gamta laikiniuose mieguos. Visatoje vyrauja minusas. Sapnuose atsakymo lauksiu, ten kuris už tai atsakingas esi prašau parašyk. Nustačiau raštu šiuo savo būseną - laukiu kas toliau, padėk išgirsti, jau reikia nors kokio ženklo, save tarp milijardų ar bent savų, suvokti kaip prasmingą, geriausia būtų pašaukimą, bet nors rytojui sapną prisiminti ir labanaktis tariu.   

Žvaigždžinys.lt 2007 - 2018
Buriu Internetu
1000 simbolių į kairę

Tinklapio Turinys

fb